Temos Archyvai: Naujienos

Menų malūnas

Taip vadinosi Žeimelio vidurinės mokyklos 6 – 11 klasių savaitės trukmės vaikų vasaros poilsio stovykla, kurią finansavo Agentūros – Visos Lietuvos vaikai Pakruojo labdaros ir paramos fondas.

Stovyklą pavadinome ,,Menų malūnas“ todėl, kad joje dalyvavo 15 vaikų, neabejingų dailei ir scenos menui.

Jaunieji dailininkai įvairiomis piešimo technikomis piešė Pakruojo vaizdus, kūrybingai išmargino drabužių pakabas, miesto centre surengė akciją ,,Padovanok gėlę Pakruojui‘‘, kurią labai šauniai įvertino joje dalyvavę pakruojiečiai.

Scenos mėgėjai sukūrė stovyklos dainą, parengė jumoristinį vaizdelį, organizavo beždžioniukų diskoteką, šauniausio moksleivio konkursą.

[svgallery name=”2011 06 29 Menu malunas”]

Neišdildomų įspūdžių paliko ekskursija po Pakruojo dvarą, už kurią esame dėkingi VŠĮ Pakruojo poilsio ir turizmo centro direktoriui Valdui Kanišauskui.

Būdamos ir dirbdamos kartu su vaikais įsitikinome, kad čia mokiniai ne tik lavino savo kūrybinius įgūdžius, bet ir mokėsi bendrauti, geriau pažinti save ir kitus, įsiklausyti į kito nuomonę, pajusti darbo džiaugsmą ir pasitikėjimą savo jėgomis.

Ne veltui, apibendrinant stovyklos rezultatus, vaikai rašė: ,,Norėčiau pakartoti stovyklos įspūdžius‘‘, ,,Dėkojame už puikiai praleistą laiką‘‘ ir t.t. Dalis vaikų norėjo, kad stovykla tęstusi kuo ilgiau.

Už puikiai praleistą laiką, dovanas nuoširdžiai dėkojame Agentūros – Visos Lietuvos vaikai Pakruojo labdaros ir paramos fondui. Džiaugiamės, kad yra žmonių, kurie neabejingi vaikų kryptingam ir kūrybingam užimtumui bei veiklai.

Visi tariame NUOŠIRDŲ AČIŪ ir tikimės tokio pat gražaus ir glaudaus bendravimo ir bendradarbiavimo ateityje.

Stovyklos ,,Menų malūnas‘‘ vadovės Raimonda Gasperavičienė ir Inga Strižigauskienė.

Kiek rovė – neišrovė

Šį birželį septyniasdešimtą kartą atvertėme vieną iš juodžiausių Lietuvos istorijos puslapių. Birželio 14-oji – pirmųjų tremčių diena. Prasidėjo nežmoniškai sunki lietuvių tautos odisėja. Ją rašė mūsų inteligentai, ūkininkai, gamyklų ir įmonių vadovai, menininkai ir kt. Užsibrėžta buvo sunaikinti tautos žiedą, sovietizuoti ne tik Lietuvą, bet ir kitas Pabaltijo šalis. Norėta nuraminti nepasitenkinimo okupacija nuotaikas ir įvaryti baimę. Lietuva padalinta: vienoje pusėje vykdantieji valdžios užmojus, perduotus iš Maskvos, kitoje – išvežtieji. Jie kaip medžiai buvo rauti išrauti iš Tėvynės ir pasmerkti kentėti Sibiro šalčius. Per pirmąsias savaites prie Baikalo ir kitose apgyvendinti numatytose vietose žuvo pusė išvestųjų.

[svgallery name=”2011 Gedulo ir vilties diena”]

Žeimelio šitą nelaimė irgi neaplenkė. Į nelaimingųjų sąrašą pakliuvo mokyklos direktorius Balys Nainys. Mokytojo šviesus paveikslas ir šiandien tebėra gyvas moksleivių širdyse. Jo auklėtiniai, ruošiantis B. Nainio gimimo šimtmečiui paminėti, pasakojo, kaip ir ko mokė mokytojas. Jo vadovaujama mokykla stengėsi skiepyti dorą, meilę žmogui, ugdė krikščioniškas tiesas. Mokytojo pasėta gėrio sėkla rado atgarsį moksleivių sidruose. Deja,  B. Nainys, išvežtas kartu su trimis mažamečiais vaikais ir žmona, nebegrįžo – neaiškiomis aplinkybėmis mirė tremtyje. Vaikai su motina grįžo, praėję Sibiro kančias ir pažeminimą.

Kitas mūsų miestelio šviesuolis – pastorius E. Lejeris. Tikėdamas valdžios humaniškumu, parašė prašymą, kad būtų leidžiamas religinės apeigos bažnyčioje. Už tai jis buvo suimtas ir ištremtas. Latvių kapinėse jam pastatytas atminimo paminklas menamai kapo vietai pažymėti. Tikinčiųjų atmintyje liko jų pastorius kaip žmogus, organizavęs kultūrinius miestelio renginius ir labdarą.

Vėlesni išvežimai atplėšė nemažą Lietuvos dalį. Tai buvo didelių netekčių ir sukrėtimų metai. Apie įvykius tų dienų liudininkai negali kalbėti be ašarų akyse. Nelengvai prakalbinami ir grįžusieji iš nežmoniškų gyvenimo sąlygų.

Gedulo ir vilties dienos minėjime kalbėjusieji: Per. Razgus „Žiemgalos“ muziejaus direktorius, K. Valentinavičius, Žeimelio bendruomenės pirmininkas, ir šių eilučių autorė pabrėžė, kad lietuvių tauta išliko dėl to, kad geriausioji jos dalis išlaikė savyje vertybes, kurios buvo įaugę į ją: sąžiningumą, pagarbą žmogui, pagalba silpniesiems, meilę savo Tėvynei, gimtosioms vietoms.

Minėjimo rengėjai labai apsidžiaugė, kad susirinkusiųjų tarpe buvo ne tik mergaitės deklamavusios eiles, bet ir šiaip jauni žmonės. Ačiū jiems.

Dalyvavusieji, sulaikę kvapą, žiūrėjo filmus „Birželio ledas“ ir „Vaikai tremtyje“. Vaizdai priminė žmoniškąją kančią, tylų pasipriešinimą sugyvulėjusių žmonių siautėjimui. Žmogų sunaikinti galima, bet nugalėti – ne, – tokia išvada peršasi, stebint filmus, žiūrint į įspūdingai sukrautą atminimo žvakučių aukurą.

R. Railienė.

Išvyka pas ūkininką Gediminą Ališauską

Gediminas Ališauskas – išgirdus šią pavardę, visų pirmą sakoma: „Žmogus, sukūręs savo protėvių žemėje nuostabią 4 ha  gamtos oazę. Tik vėliau prisimenama, kad tai ūkininkas dirbantis virš 1000 ha. žemės.

[svgallery name=”2011 06 Pas Alisauska”]

Birželio 8 dieną Žeimelio vidurinės mokyklos 7 klasės mokiniai, pagal iš anksto numatytą veiklos kryptį „2011- veterinarijos gydytojo metai“ lankėsi pas ūkininką G. Ališauską. Ūkininko pagrindinė veiklos kryptis yra augalininkystė. Tačiau ūkyje auginamos ir kiaulės. Ūkininkas turi įsigijęs naujausią pašarų ruošimo ir kiaulių auginimo techniką. Pasak Gedimino „Kiaules auginti šiuo metu labai neapsimoka. Todėl kiaulių ūkis yra sumažintas iki minimumo. Auginama tik savoms reikmėms…“ Pastaruoju metu kiaulių aplankyti, dėl Lietuvoje siautėjančios ligos, nepavyko. Bet tai mokiniams nesutrukdė grožėtis Gedimino Ališausko sukurtu muziejumi po atviru dangumi, rankomis paliesti senąjį arklą, akėčias, arklio traukiamus žemės dirbimo padargus ir  įsėsti į patį naujausią traktorių, susipažinti su pakrovėjo galimybėmis, kurios gali pakilti į 7 metrų aukštį. Įspūdingoje akmenų karalijoje vaikai ieškojo dviejų vienodų akmenų, tačiau ūkininkas įspėjo „Jų čia yra virš 3 tūkstančių – bus sunkoka“. Pačiame sodybos centre iškaltas akmeninis ratas, tai sodybos simbolis bylojantis nesibaigiančią gyvenimo tėkmę, senolių, tėvų ir dabarties didžiulę meilę žemės ūkiui. O ūkininkas nesiliovė stebinti svečių. Jis iš savo arbatų sodo vaikams pateikė trijų rūšių mišinių arbatų: 1. Juozažolės, Raudonėlio, Šalavijo. 2. Krūmininės perilės, Šeivamedžio žiedo, Medetkos. 3. Mėtos, Melisos, Čiobrelių. Pastaroji, dėl ypatingo kvapo jaunimui labai patiko. Tad tą pusdienį mokiniai pailsino kūną ir sielą. Pakruojo rajono VMVT ūkininkui Gediminui Ališauskui padėkojo už nuoširdumą, vaišingumą, meilę žemės ūkiui bei švietėjišką darbą jaunimo tarpę ir įteikė padėkos raštą.

Kęstutis Valentinavičius.

Žeimelio senjorai keliauja

Ankstyvą gražų birželio 17 d. rytą Žeimelio bendruomenės senjorai prie liuteronų bažnyčios susirinko pirmai išvykai. Dvidešimt senjorų su pakilia nuotaika susėdom į pasisamdytą autobusą. Geros kelionės palinkėjo atėjęs palydėti Žeimelio bendruomenės pirmininkas Kęstutis Valentinavičius.

Pirmoji pažintinė stotelė buvo Žagarės žirgynas. Su žirgais supažindino jų globėjas ir žirginio sporto puoselėtojas V. Staškevičius. Puodų namelis, Barboros Žagarietės bažnytėlė ir Žvilgaičių piliakalnis paliko gerų prisiminimų.

[svgallery name=”2011 06 18 Senjorai keliauja”]

Pavažiavus 15 km, savo grožiu pasitiko Latvijos Tervitės parkas. Po parką bėgiojom kaip jauni, tikriausiai  nuo to jaunystės ir grožio eliksyro, kurio pavaišino Raganiukė iš amžinai verdančio katilo. Buvo nuostabu pamatyti, kaip iš medžio ir jo šakų be jokių priemonių tik žmogaus rankų prisilietimu sukurtos pasakų skulptūros. Tai garsios latvių rašytojos vaikams pasakų personažai. Aplankėm ir namą, kuriame vaikų rašytoja Anna Brigadere prieš daugiau, kaip 100 metų rašė.

Užėjęs lietus nesugadino nuotaikos. Buvo smagu. Už išvyką autobusu visi padėkojome klubo įkūrėjai V. Paliliūnienei.  Jau planuojame ir kitą kelionę.

Zita Čeponienė.

Veterinarijos gydytojas mokykloje

„Neliesk manęs, mylėk mane, rūpinkis manimi“. Tokie žodžiai užrašyti ant atmintinės pagamintos Žeimelio bendruomenės dėka,  pasiekė 157 šventės dalyvius.

Balandžio 28 diena Žeimelio vidurinėje mokykloje buvo išskirtinė. Išskirtinė tuo, kad į mokyklą su šventine nuotaika atvyko gausus veterinarijos gydytojų būrys: Pakruojo rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkė Valentina Svečiulienė, Pakruojo rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr.specialistė – maisto produktų inspektorė Ramutė Galčiuvienė, privatūs veterinarijos gydytojai Rolandas Niekis, Dainius Šlamis, Kęstutis Valentinavičius.

[svgallery name=”2011 04 28 Veterinarijos gydytojas mokykloje”]

Veterinaras – rašomas iš Didžiosios raidės, taip būtų galima pasakyti apie Pakruojo VMVT viršininkės Valentinos Svečiulienės  veterinarijos gydytojų apsilankymo tikslą mokykloje. Tai kilni profesija, reikalaujanti ypatingų žinių, noro ir pašaukimo. Veterinaro darbas sukantis gyvenimo ratą „Nuo lauko iki stalo“ gana sudėtingas, todėl jame triūsia  gausus specialistų būrys. Tai gydytojai atsakingi už gyvulio sveikatingumą ir gydytojai atsakingi už maisto kontrolę. Vienas iš jų, tai veterinarijos gydytoja Ramutė Galčiuvienė. Ji kontroliuoja maisto kokybės reikalavimų vykdymą.

Po klausimo ar turite namuose savo augintinį, salėje pakilo rankų „miškas“. Mūsų vaikai – tai mūsų gyvenimo atspindys. Jie visada pamato ir pastebi tą,  pro ką praeina aukštai iškelta galva. Jų mažose širdutėse visada atsiranda vietos meilei gyvam, švelniam augintiniui, jų mažos rankutės apgaubia globa visus kelyje sutiktus, surastus gyvūnėlius. Mūsų šiandieninėje gyvenimo rutinoje mielas namų augintinis ne retai tampa pirmuoju mūsų vaikų užtarėju at net guodėju. Todėl tikrai nebuvo lengva veterinarijos gydytojui Kęstučiui Valentinavičiui pasakyti, kad kai kada nereikia liesti pamesto ar užmiršto gyvūnėlio. Tokie gyvūnėliai randa savo gyvenimą, savo likimą, o susirgę – veterinarą. Apie tokią dieną, pilną ligoniukų  vaikams papasakojo  veterinarijos gydytojas Rolandas Niekis. Pasak gydytojo, tai sudėtingas procesas tiksliai diagnozuoti ir gydyti, kai mažasis pacientas kalba savo kalba. Kur išmokti gyvūnų kalbos subtilybių, vaikams paaiškino renginyje dalyvaujantis ką tik baigęs mokslus jaunas veterinarijos gydytojas Dainius Šlamis. Ir kaip buvo smagu matyti salėje ranką, kuri reiškė, kad ateityje ši ranka gydys gyvūnėlius. O gal, po renginio atsiras ir daugiau mokinių, siejančių savo ateitį su veterinarija.

Veterinarijos gydytojų šventinė viešnagė mokykloje baigėsi Žeimelio seniūnijos nupirktais saldainiais: kregždutėmis, karvutėmis, voveraitėmis, žąsies kojelėmis ir reto skonio, pačios Pakruojo rajono VMVT viršininkės Valentinos Svečiulienės iškeptu pyrago valgymu.

Tad su veterinarijos gydytojo metais, gerbiami veterinarijos gydytojai.

Kęstutis Valentinavičius.