Temos Archyvai: Bendruomenės renginiai

Kiek rovė – neišrovė

Šį birželį septyniasdešimtą kartą atvertėme vieną iš juodžiausių Lietuvos istorijos puslapių. Birželio 14-oji – pirmųjų tremčių diena. Prasidėjo nežmoniškai sunki lietuvių tautos odisėja. Ją rašė mūsų inteligentai, ūkininkai, gamyklų ir įmonių vadovai, menininkai ir kt. Užsibrėžta buvo sunaikinti tautos žiedą, sovietizuoti ne tik Lietuvą, bet ir kitas Pabaltijo šalis. Norėta nuraminti nepasitenkinimo okupacija nuotaikas ir įvaryti baimę. Lietuva padalinta: vienoje pusėje vykdantieji valdžios užmojus, perduotus iš Maskvos, kitoje – išvežtieji. Jie kaip medžiai buvo rauti išrauti iš Tėvynės ir pasmerkti kentėti Sibiro šalčius. Per pirmąsias savaites prie Baikalo ir kitose apgyvendinti numatytose vietose žuvo pusė išvestųjų.

[svgallery name=”2011 Gedulo ir vilties diena”]

Žeimelio šitą nelaimė irgi neaplenkė. Į nelaimingųjų sąrašą pakliuvo mokyklos direktorius Balys Nainys. Mokytojo šviesus paveikslas ir šiandien tebėra gyvas moksleivių širdyse. Jo auklėtiniai, ruošiantis B. Nainio gimimo šimtmečiui paminėti, pasakojo, kaip ir ko mokė mokytojas. Jo vadovaujama mokykla stengėsi skiepyti dorą, meilę žmogui, ugdė krikščioniškas tiesas. Mokytojo pasėta gėrio sėkla rado atgarsį moksleivių sidruose. Deja,  B. Nainys, išvežtas kartu su trimis mažamečiais vaikais ir žmona, nebegrįžo – neaiškiomis aplinkybėmis mirė tremtyje. Vaikai su motina grįžo, praėję Sibiro kančias ir pažeminimą.

Kitas mūsų miestelio šviesuolis – pastorius E. Lejeris. Tikėdamas valdžios humaniškumu, parašė prašymą, kad būtų leidžiamas religinės apeigos bažnyčioje. Už tai jis buvo suimtas ir ištremtas. Latvių kapinėse jam pastatytas atminimo paminklas menamai kapo vietai pažymėti. Tikinčiųjų atmintyje liko jų pastorius kaip žmogus, organizavęs kultūrinius miestelio renginius ir labdarą.

Vėlesni išvežimai atplėšė nemažą Lietuvos dalį. Tai buvo didelių netekčių ir sukrėtimų metai. Apie įvykius tų dienų liudininkai negali kalbėti be ašarų akyse. Nelengvai prakalbinami ir grįžusieji iš nežmoniškų gyvenimo sąlygų.

Gedulo ir vilties dienos minėjime kalbėjusieji: Per. Razgus „Žiemgalos“ muziejaus direktorius, K. Valentinavičius, Žeimelio bendruomenės pirmininkas, ir šių eilučių autorė pabrėžė, kad lietuvių tauta išliko dėl to, kad geriausioji jos dalis išlaikė savyje vertybes, kurios buvo įaugę į ją: sąžiningumą, pagarbą žmogui, pagalba silpniesiems, meilę savo Tėvynei, gimtosioms vietoms.

Minėjimo rengėjai labai apsidžiaugė, kad susirinkusiųjų tarpe buvo ne tik mergaitės deklamavusios eiles, bet ir šiaip jauni žmonės. Ačiū jiems.

Dalyvavusieji, sulaikę kvapą, žiūrėjo filmus „Birželio ledas“ ir „Vaikai tremtyje“. Vaizdai priminė žmoniškąją kančią, tylų pasipriešinimą sugyvulėjusių žmonių siautėjimui. Žmogų sunaikinti galima, bet nugalėti – ne, – tokia išvada peršasi, stebint filmus, žiūrint į įspūdingai sukrautą atminimo žvakučių aukurą.

R. Railienė.

Žeimelio senjorai keliauja

Ankstyvą gražų birželio 17 d. rytą Žeimelio bendruomenės senjorai prie liuteronų bažnyčios susirinko pirmai išvykai. Dvidešimt senjorų su pakilia nuotaika susėdom į pasisamdytą autobusą. Geros kelionės palinkėjo atėjęs palydėti Žeimelio bendruomenės pirmininkas Kęstutis Valentinavičius.

Pirmoji pažintinė stotelė buvo Žagarės žirgynas. Su žirgais supažindino jų globėjas ir žirginio sporto puoselėtojas V. Staškevičius. Puodų namelis, Barboros Žagarietės bažnytėlė ir Žvilgaičių piliakalnis paliko gerų prisiminimų.

[svgallery name=”2011 06 18 Senjorai keliauja”]

Pavažiavus 15 km, savo grožiu pasitiko Latvijos Tervitės parkas. Po parką bėgiojom kaip jauni, tikriausiai  nuo to jaunystės ir grožio eliksyro, kurio pavaišino Raganiukė iš amžinai verdančio katilo. Buvo nuostabu pamatyti, kaip iš medžio ir jo šakų be jokių priemonių tik žmogaus rankų prisilietimu sukurtos pasakų skulptūros. Tai garsios latvių rašytojos vaikams pasakų personažai. Aplankėm ir namą, kuriame vaikų rašytoja Anna Brigadere prieš daugiau, kaip 100 metų rašė.

Užėjęs lietus nesugadino nuotaikos. Buvo smagu. Už išvyką autobusu visi padėkojome klubo įkūrėjai V. Paliliūnienei.  Jau planuojame ir kitą kelionę.

Zita Čeponienė.

Švaros akcija DAROM-2011 Žeimelyje

Balandžio 16 dieną Žeimelio bendruomenės centras organizavo akciją  DAROM-2011. Kad švarinimosi diena, kuo efektingiau pateisintų lūkesčius Žeimelio bendruomenės centro tarybos nariai pasiskirstė Žeimelio miestelį gatvėmis, kvietė visus asmeniškai, pakalbino tos gatvės ūkininkus, kad pagelbėtų su transportu.

[svgallery name=”2011 04 Darom akcija”]

Nors liko griūvančių pastatų neišvalytų, kurie kaip magnetas traukia šiukšles, švarinimosi diena pavyko. Žeimeliečiai dėkingi ūkininkams Kiūdeliui Vytautui, Vidmantui Songailai, bei Valdui Jankauskui, kurie atsitraukė nuo pavasarinių darbų ir pagelbėjo transportu.

Reiškiu Didelę padėką visiems žeimeliečiams, mokiniams prisidėjusiems prie švaros dienos. Ačiū.

Žeimelio bendruomenės pirmininkas Kęstutis Valentinavičius.

Ir Žeimelio stiklas tapo spalvotas

Balandžio 9 dieną Žeimelio bendruomenės centras pasikvietė Žeimelio vidurinės mokyklos mokytoją – dailininką Saulių Zapalskį į renginį, kuriame buvo piešiama ant stiklo. Jau taip atsitiko, kad tą dieną Žeimelyje lankėsi ir Sauliaus Zapalskio draugai – tai menininkai Daiva Skrupskelytė ir Voldemaras Barakauskas. Tad susirinkusiems mažiems ir dideliems „dailininkams“  buvo kas ne tik parodo,  bet ir papasakoja apie tai, kaip stiklo ąsotis, puodelis ar dužena tampa namų interjero neįtikėtina puošmena ar dovana.

[svgallery name=”2011 04 16 Stiklas”]

Visų nuostabai mažieji renginio dalyviai pranoko visų lūkesčius. Beata Kazakevičiūtė be jokio specialaus pasiruošimo ant stiklo skraidino savo nuostabius drugelius. Gabrielės Dovidonytės žuvytės – neatskirsi, tarsi akvariume plaukioja, linksmai vinguriuodamos po tikrąją jūrą, o Robertos Bitaitytės stiklo butelys, pražydo tikra vasara. Gera ir šilta bus ten sėdėti namų „Džinui“. Neringos Valentinavičiūtės vitražas kabės ant lango virš tėvelio kompiuterio. Pasak dailininko Voldemaro Barakausko vaikai nuo gimimo turi savo spalvas ir savo sampratą į juos supantį pasaulį. Jie mūsų tikrieji menininkai. O mes, suaugusieji, gadiname tą subtilią spalvų gamą, jiems peršame savo neaiškias spalvas.

Žinoma, per keletą valandų ir Žeimelio bendruomenės „asai“ tapo tikrais menininkais. Surikiuotas mini parodėlėje išmargintas stiklas pradžiugino visus susirinkusius meno žinovus. Žeimelyje kalbama, kad tai užkrečiama. Tad sekantį kartą mes piešime ant šilko.

Žeimelio senjorus suviliojo dekupažas

Tą pirmą kartą, kai Žeimelio bendruomenės „Senjorų klubas“ organizavo dekupažo mokymą, labai pergyvenau, kad negalėsiu jame dalyvauti. Dar labiau parūpo, kai po užsiėmimo dalyvės papasakojo, kad buvo labai įdomu ir naudinga. Kas tas dekupažas ir kaip tai yra daroma, parūpo ne tik man, bet ir daugeliui žeimeliečių. Kad tas brangus užsiėmimas užima daug laiko, jau žinojome, taip pat žinojome, kad kai kas Žeimelyje su tuo sunkiu ir kruopščiu darbu jau susipažinęs. Tad smalsumas nugalėjo. Mes paprašėme Genutės Virbalinės ( Žeimelio seniūnijos socialinės darbuotojos) kad nupirktų reikiamų mokymo priemonių ir  dar kartą  paaukotų savo brangaus laiko dekupažo mokymams.

[svgallery name=”2011 03 Zeimelio dekupazas”]

Kovo 18 dieną, nuo pat ankstyvo penktadienio ryto Žeimelio „blusų turgelyje“ senjorų klubo narės kilnojo ir rinkosi sendaikčius, kuriuos, įsigijus už vieną litą, būtų galima restauruoti  ir paversti širdžiai mielu daikteliu. Vakarop, po darbo, pasisemti žinių  į Žeimelio seniūniją susirinko 15 žmonių. Kadangi salė buvo užimta, Žeimelio seniūnijos seniūnė Vitalija Dobrovolskienė užleido didesnį kabinetą.  Vizma Uozuolienė ir Aina Feldmanienė  atskubėjo jau į antrą užsiėmimą, tad jos  jau iš namų turėjo pasiruošusios ruošinukus. Buvo įdomu žiūrėti, kaip Audrutė Jarašiūnienė susikaupusi gražina savo užrašų knygelę, kaip Jūratė Lukošiūnienė  ant medinės rudos lėkštutės tupdo gelsvą katiną… Savu darbu ne labai džiaugiaus, tačiau su kokiu baltu pavydu  žiūrėjau, kaip Emilijos Bumblienės nusipirkti seni apšiurę padėklai tapo gražiais suvenyrais. Moteris džiaugėsi, kad jos gelsvos saulėgrąžos ant dangaus spalvos padėkliuko  bus dovana  ypatingai progai. Bendruomenės fotografė Larisa Kazakevičiene su dukryte Beata karpė drugelius ir dėliojo ant mažos skrynutės. Drugeliai saugos Beatos „brangenybes“. Vizma Uozuolienė savo beąsiam uzbonui skyrė daugiausiai laiko. Jis iš rudo ir pasenusio tapo šviesiai mėlynu, pasipuošęs didžiulėmis rožėmis. Manau, kad toks uzbonas papuoštų kiekvieno namus. Pūpsotų sau kampe, o į jį įmerktos pirmos pavasario gėlės… Tokią puošmeną norėčiau turėti namuose ir aš.

Tą dieną visi karpėm, dažėm, lipdėm. Klijai ir lakas ėjo iš rankų į rankas… Tik kartais paklausdavom Genutės Virbalinės patarimo, kaip elgtis su viena ar kita medžiaga. Kai mūsų darbai ėjo į pabaigą, atsipūtėme ir tyliai uždainavome… Taip buvo gera širdžiai. Mūsų darbai buvo nupiešti, tačiau dvelkė artumu ir pavasario šiluma.

Kai Larisa Kazakevičienė pasiūlė nufotografuoti mūsų „suvenyrus“, ir aš pastačiau savo vazelę, kuri primins man apie tos dienos nepaprastus išgyvenimus, įspūdžius, spinduliuojančius paprastą šilumą ir jaukumą.

Žeimelio bendruomenės centro tarybos narė Zita Čeponienė.